PLK22 „Įgarsink savo viziją“ konferencijos metu Miesto bažnyčios pastorius, VšĮ „Lyderiams LT“, UAB „Draugas draugui“ valdybos narys Saulius Karosas dalijosi prisiminimais, kai daugiau nei prieš 15 metų pamaldų metu jis kalbėjo apie padrąsinimą, apie tai, kaip svarbu žmogui jausti ryšį, jausti, kad esi matomas, girdimas, pažintas ir priimtas. Jis pamena, kai po pamaldų priėjo prie vieno benamio ir jį užkalbino. Kalbėjosi jie apie ryšio svarbą. S. Karosas sužinojo, kad šis žmogus gyvena vienas, yra nuo nieko nepriklausomas, daro tai, ką nori, ir jam tarsi nieko nebetrūksta. Tuo metu pastorius bandė paaiškinti, kad visgi mes visi esame sukurti ryšiui, tačiau benamiui šios kalbos pasirodė visai neaktualios. Bėgant laikui, pastorius ėmė suprasti, kad tai, ką šis benamis išgyvena, visgi yra daugelio žmonių tikrovė. 

Santykių skurdas

„Išgyvenę pandemiją, tokį atitrūkimo vienas nuo kito laikotarpį, daugelis žmonių skundžiasi išgyvenantys santykių skurdą. Atrodo, kad draugai tapo pažįstamais, pažįstami tapo svetimais, ir ne visiems jauku su šiuo jausmu gyventi“ – savo mintimis dalijosi pranešėjas.

Gilus intymumas ir jokio gėdos jausmo

S. Karosas primena, jog Pradžios knygoje yra teigiama, kad žmogus buvo sukurtas artimam ryšiui. Ir štai mes matome – Dievas bendrauja su žmogumi. Kaip pavyzdį pastorius pateikia Adomą ir Ievą, kurie stovi vienas priešais kitą nuogi ir nesigėdija. Jie vienas kitą pažįsta, tarp jų nėra jokių paslapčių. Tai be galo gilus intymumas be jokio gėdos jausmo. Bet atėjus gundymams, santykis su Dievu sugriūva: Adomas ir Ieva nusprendžia pasileisti į nuosavą kelionę nepriklausomai nuo Dievo valios. Bet kai Dievas ateina pas žmogų, Pradžios knygos 3 skyriaus 10 eilutėje teigiama: „Adomas atsiliepė: „Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau.“ O tai jau tikrovė, kuri daugeliui iš mūsų yra pažįstama. Kas pasikeitė Adomo gyvenime? Pirma –  „NUSIGANDAU“, antra – „BUVAU NUOGAS“, trečia – „AŠ PASISLĖPIAU“. Pranešėjas įvardija tris dalykus, įnešusius sumaištį į Adomo gyvenimą.

Baimė

„Baimė tapo dominuojančia emocija. Ir ši baimė, tai nėra paniška baimė išeiti į gatvę, bet baimė būti pažintu ir atmestu, baimė būti pažintu ir nepriimtu. Skausmas, kada tu atsiveri ir niekas neįvertina tavo atsivėrimo, o gal dar labiau pasijuokia. Tai jau yra mūsų tikrovė“ – atvirauja pastorius.

Nuogumas

„Nuogumas tapo dominuojančia motyvacija. Žinojimas, kad mano būsena nebėra priimtina, sukelia baimę. Aš esu nuogas. Ir tą nuogumą galime įvardinti ne tik kaip fizinį nuogumą, o kaip emocinį nuogumą, savo asmenybės nuogumą, kai suprantame, kad ne viskas su mumis yra tvarkoje“ – pabrėžia S.Karosas.

Slėpimasis

„O pagrindine strategija tapo slėpimasis. Dažnai juokeliai, kažkoks gyrimasis, tylėjimas grupės diskusijose, darboholizmas, pramogos tampa mūsų slėptuvėmis. Ir tai yra tam tikra būtinybė, kad atėję į šį pasaulį, kuriame mes nesijaučiame labai saugūs mums reikia susikurti tam tikrą personą. Kaip mes save pristatysim, kad būtumėme priimti. Mums reikia susikurti tam tikrą padėtį, kurioje mes atrasime save visuomenėje ir mums nebus gėda“ – samprotauja pranešėjas.

Apsauginis sluoksnis

Net ir paklausti̇̀  „Kuo užsiimi?“ ar „Kaip tau sekasi?“ mes dažniausiai norime įvardinti savo pasiekimus. „Tai yra mūsų tas apsauginis sluoksnis, už kurio mes pasislepiame. Ir jis atlieka tam tikrą funkciją. Bet jei mes bendraujame tik tokiame paviršutiniškame lygmenyje, mes kalbame iš tos personos, iš savo pasiekimų lygmens. Mes niekada nepadrąsinsime, nepakelsime žmogaus, nes mes nepaliečiame jo vidaus ir jo baimių. Jis toliau jaučiasi nepažintas ir negirdimas, nematomas. Todėl nėra padrąsinimo“ – pripažįsta S. Karosas.

Ribotas padrąsinimas

„Pasitaiko atvejų, kai žmogus tiesiog nori parodyti kitam jo baimes, trūkumus. Gal intencija ir gera, gal norisi pasakyti kažkokį padrąsinantį žodį, bet pats žmogus nėra taikoje su savimi. Jis vis dar yra pasislėpęs už to kiauto ir tai – tik ribotas padrąsinimas“ – savo mintimis dalijasi pranešėjas.

Padrąsinantys žodžiai

Pastorius pabrėžia, jog žodžius galime laikyti tikru padrąsinimu tada, kai žmogus yra tapęs vientisas, jis savęs nepardavinėja, jaučiasi mylimas, girdimas, matomas ir susitaikęs su savimi. Labai dažnai tai įvyksta vėlesniais mūsų gyvenimo metais, kada suprantame, kad aptartųjų sluoksnių visgi nereikia. Jie nepatenkina. Nei turtų gausa, nei pripažinimas, nei socialinė padėtis galiausiai mūsų nepamaitina. Subrendęs tas, kuris gali įsipareigoti mylėti kitą žmogų, žvelgti į jį ir pamatyti jo baimes. Žinoma, bet kokioje veikloje, versle, organizacijoje mes pamatome žmogaus nuogumą. Galime pasiekti kitą, pamatyti tai, ko jis pats apie save galbūt nemato. Ir kalbėti į jo baimę, nukreipti į ją padrąsinančius žodžius. Tai turbūt stipriausias energijos pliūpsnis, kuris žmogų kilstels iš jo nuosmukio, kuris ves link integruotos asmenybės, kur slėpimasis praras aktualumą.

Lyderio privilegija – pakelti žmogų, kai mes matome jo baimę

Pranešėjas atviras: „Žinoma, visi turime tą norą nebūti iškelti į viešumą ir atsidurti pajuokos objektu. Ir jei tai įvyksta daug kartų, tas mūsū sluoksnis tik sustorėja. Bet patyrę tą intenciją, kada kažkas kitas yra įsipareigojęs mums rodyti dėmesį, pagarbą ir nepanikuoja, kai mums nesiseka arba pamatęs tuos trūkumus mūsų nenurašo. Tai yra be galo didelė jėga, kurią kiekvienas lyderis turi. Tai yra lyderio privilegija – pakelti žmogų, kai mes matome jo baimę“. 

Padrąsinimo esmė

Pastorius kviečia nepamiršti, jog kiekvieno žmogaus širdyje yra gilus noras būti neatmestam, matomam ir pažintam. Taigi, padrąsinimo esmė – atidengimas be atmetimo. Šventajame Rašte pasakyta, jog „tobula meilė išveja baimę“. Tobula meilė – tai, kas ignoruoja trūkumus, bet juos pamatęs, gali kitą pakelti. Žinoma, tai yra rizika.

Mylėti – tai būti pažeidžiamam

S. Karosas ragina įsiklausyti į C. S. Lewis žodžius apie meilę ir drąsina mus visus taip mylėti žmones. „Mylėti – tai būti pažeidžiamam. Mylėk bet ką ir tavo širdis nukentės. Ir gali atsitikti, kad suduš. Jei nori būti tikras, jog išlaikysi ją nepažeistą, negali jos niekam duoti, netgi jokiam gyvūnui. Apvyniok ją įvairiausiais užsiėmimais ir mažais malonumais; venk bet kokių nepatogumų. Užrakink ją saugiai savo savanaudiškumo skrynioje ar lagamine. Bet toje skrynioje, saugi, tamsoje, be emocijų, be oro, ji pasikeis. Ji nebus sudaužyta, ji taps nepažeidžiama, nepaveikiama, jos nebus galima net pagerinti ar pataisyti. Mylėti – tai tapti pažeidžiamu. “Baigdamas savo pranešimą, pastorius kiekvienam palinkėjo būti drąsiems, gyventi be šių apsauginių sluoksnių, tarnauti kitiems kalbant jų baimėms.

Straipsnį parengė PLK ambasadorė, „Mokymų kodas“ vadovė Diana Žiurlytė

Daugiau straipsnių:
https://lyderiams.lt/naujienos/

Pasaulinė Lyderystės Konferencija:
https://lyderiams.lt/plk23/
https://bit.ly/PLK23palangoje
https://bit.ly/PLK23online