„Labai ypatingai jaučiuosi šiandien čia būdama, nes prieš beveik dešimt metų šioje salėje aš gyniausi savo karate geltoną diržą, kuris yra lygiai pusė kelio iki juodo, tad tikrai stipriai jaudinausi. Bet tas jaudulys buvo ženkliai kitoks, nei yra šiandien. Ir aš tada buvau visai kitokia“. Taip savo pranešimą PLK22 konferencijoje „Įgarsink savo viziją“ pradėjo Gerumo fondo „Ne apie mane“ įkūrėja Ieva Krivickaitė.
Liga, pakeitusi gyvenimą
Į konferenciją Ieva atsinešė savo tėvų nuotrauką, kurią ji nufotografavo būdama mažas, sveikas, laimingas vaikas. Nors atsiminė vos nedidelę dalį savo gyvenimo iki cukrinio diabeto, tačiau užtikrino, kad liga stipriai keitė jos gyvenimą. Ieva niekada nesijautė dėl to kalta, nes kai buvo maža, jai to niekas niekada nesakė. Tačiau Ieva visada jausdavo, kad be cukrinio diabeto viskas būtų tiesiog gerokai lengviau.
Visi šeimos nariai su esama situacija tvarkėsi taip, kaip mokėjo. Merginos teigimu, jos mama viską, ką buvo galima kontroliuoti, kontroliavo. Močiutė nepailsdama ieškojo būdų, kaip Ievą pagydyti žolelėmis, natūraliais vaistais, bet nepakenkiant ir palepinti. Brolis susitaikė, kad Ieva šeimoje dėmesio gaus daugiau. Ir tai ne tik dėl to, kad ji pagrandukė, tačiau yra ir kita priežastis: ji serga nepagydoma liga.
Viskas bus gerai
Ievai susirgus, mama tris dienas be perstojo verkė, tėtis tylėjo, o po savaitės, jai dar būnant ligoninėje, Ievai pašnibždėjo į ausį: „Ieva, trešnės baigia savo didumu šakas kieme nulaužti, turi grįžti namo“. Ieva žinojo, kad viskas bus gerai, nes kieme jos laukia trešnės, o tėtis termose kas rytą atveža mamai į ligoninę kavos: tokios, kokią ji labiausiai mėgsta. Tarp ligoninės sienų per savaitę ji išmoko skaičiuoti iki dešimt. Pasikartojantys skausmingi dūriai leido suprasti, kad teks išmokti, koks maistas kelia tik skausmą, o koks tinkamas būtent jai.
Tam, kad gyvenimas pagražėtų – reikia pabūti jame
Aštuoniolikos patyrusi galvos traumą, Ieva neteko gero regėjimo. Mergina bijojo, kad nebegalės pamatyti daugybės gražių dalykų, vykstančių aplink ją. Per savo liūdesį ir skausmą ji visai pamiršo, kad į grožį nepakanka vien žiūrėti, kad trešnės kieme kasmet laukia ne tam, kad į jas kas nukreiptų akis. Ji žiūrėdavo į savo mamą ir tėtį: šokančius, įsimylėjusius, laisvus, laimingus. Klausydavosi muzikos, kurią jie leisdavo, ir juokdavosi atsigulusi ant grindų. O tėtis kviesdavo šokti kartu, mokydamas, kad į grožį žiūrėti neužtenka. Ir ji vėl prisimindavo, kad „tam, kad gyvenimas pagražėtų – reikia pabūti jame“ – savo prisiminimais dalijosi Ieva.
Gerumo fondas „Ne apie mane“
Per savo gyvenimą, dosnių žmonių dėka, Ieva suorganizavo nemenką skaičių įvairių projektų: tiek didelių, gelbėjančių gyvybes, tiek mažesnių, kurių rezultatai ne tokie apčiuopiami. Visa tai įvyko tik didžiulio tikėjimo ir kantraus ėjimo dėka. Ieva įkūrė Gerumo fondą „Ne apie mane“, kuriame rūpinasi sergančiais, skurstančiais, dažnai meilės stokojančiais Lietuvos vaikais. Kartu su rėmėjais, partneriais ir bendraminčiais fondas kasdien prisideda prie onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonių išpildymo ir būtinųjų poreikių patenkinimo, reikalingais daiktais ir maisto produktais remia sudėtingomis sąlygomis augančiuosius, rūpinasi diabetu sergančių vaikų gerove ir laisvalaikiu.
Ieva prisimena, jog keturiolikos, gulėdama ligoninėje kasmetiniams savo cukrinio diabeto tyrimams, sutiko dvejų metų neturinčią mergaitę Augustę su mama. Augustė sirgo vėžiu. Onkologine liga sergančios mergaitės mama pasidalino, kad Lietuvoje pasveikti vilties jau nėra, tačiau Vokietijoje yra gydymas, kuris joms galbūt padėtų. Deja, pinigų gydymui jos neturėjo. Grįžusi namo, Ieva ilgai galvojo apie tą mažą mergaitę, po operacijos apibintuota galva. Mergaitę, skęstančią didelėje ligoninės pižamoje ir slogioje aplinkoje. Akimirksiu nebeliko vietos vien žiūrėjimui.
Tikėjimas
„Aš visa širdimi jaučiau ir buvau mokyta, kad dalykuose reikia būti. Todėl taip, kaip tuomet suvokiau, aprašiau Augustės istoriją, įdėjau jos nuotrauką į socialinius tinklus. Aš ėjau į bažnyčias, muziejus, beldžiausi į žmonių duris ir širdis, prašydama pinigų Augustės operacijai bei pasakodama, kaip tikiu, jog ji verta gyvenimo. Šiandien Augustei yra dvylika metų ir ji lanko mokyklą“ – prisimena Ieva.
Vartai į savanorystę
Gerumo fondo „Ne apie mane“ įkūrėjos teigimu, pažintis su šiuo vaiku buvo jos kelionės į savanorystę pradžia. Augustė buvo lyg vartai. Lankydama mergaitę ligoninėje, Ieva sutiko daugybę sergančių ir stipriai kenčiančių žmonių. Ilgainiui išmoko, kad pagalba yra ne visada apie daiktus, bet visada apie rūpestį. Šiandien Ievos laisvalaikis yra kupinas savanorystės lankant vaikus ligoninėje ir šeimas, kurios augina savo mažylius labai sudėtingomis sąlygomis.
Ieva neslepia, jog kartais susimąsto, ar tai, ką daro ir kaip daro, yra reikalinga. „Kaip padėti žmogui neatimant iš jo galimybės pasimokyti, kaip būti šalia ir palydėti į gražesnes dienas, švelniai, neteisiant, nevertinant? Kaip duoti žuvį, kad suprastų, kaip gera ją turėti, o paskui meškerę, kad išmoktų tą žuvį pagauti pats?“ – kelia sau klausimus fondo įkūrėja.
Jausmas iš vaikystės
Ieva pamena, jog keletą kartų lankėsi Pravieniškių kalėjime, kur didelė dalis nuteistųjų buvo nuteisti iki gyvos galvos. „Aš stovėjau ir suvokiau, kad kas antras ten stovintis žmogus kažką, ir, greičiausiai, net ne vieną, nužudė. Galvojau, ką galiu jiems pasakyti. Paprašiau, kad visi patalpoje esantys žmonės užsimerktų ir pakeltų ranką tie, kurie atsimena savo vaikystę bei jausmą, kai buvo labai mylimi. Ranką pakėlė pareigūnai, bet nei vienas nuteistasis. Tuose kaliniuose aš pamačiau vaikus, kuriuos šiandien lankau šeimose, kuriose sąlygos augti itin sudėtingos. Supratau, kad jų ateitis irgi yra ten, jeigu mes visi kartu nerasime būdų, kaip pasakyti jiems, kad mylime, kad jie reikalingi, kad jų problemos yra svarbios ir mums rūpi“ – atvirauja Ieva.
Artumas ir nepakeliamas sunkumas
Gerumo fondo „Ne apie mane“ įkūrėja pripažįsta: „kartais galvoju, kad esu labai arti, ir būna nepakeliamai sunku, kai mama, vėl padariusi nusikaltimą, skambina iš kolonijos ir prašo, kad aplankyčiau jos mažamečius vaikus. Ji sako, kad ilgisi. Man skauda, kai penkerių metų romų mergaitei infekcijos burnoje niekas negydo, nes ji čigonė. Skauda, kai močiutė miega ant grindų, nes bendrabučio kambaryje jai ir dar keturiems anūkams tiek lovų tiesiog netilptų. Kai vaikai svajoja apie amžiną vasarą ne tik dėl to, kad atostogos, bet ir dėl to, kad tada nebūna šalta. Kai iš šeimos vėl atėmė keturmetį, nes rado narkotikų jų kraujyje. Aš lankau šį vaiką vaikų globos namų šeimynoje ir jis man pasakoja, kaip ilgisi savo mamos. O aš graudinuosi glostydama jo galvą ir nebežinau ar reikia pas mamą grįžti“.
Neblėstanti viltis
Ieva suvokia, kad kartais būna labai per arti. Ji supranta, jog jei būtų toliau, ji atvežtų reikiamą daiktą, bet ne pagalbą. Todėl yra stipri, laiminga ir dėkinga, kad tiek daug žmonių šiose istorijose mato vilties. Ir kai šalta, žiemą į namus atveža malkų, o su jomis ir neblėstantį tikėjimą šiluma, kuris šaltais žiemos vakarais sušildo geriau nei bet kokia krosnis. Svarbiausia pagalba yra dėmesys ir buvimas kartu.
Stiprybė
Gerumo fondo įkūrėja Ieva pripažįsta, jog pas Augustę ji atėjo būdama keturiolikos ir matė jos situaciją labai vaikiškai. Tai ir šiandien yra jos stiprybė. Ieva pabrėžia, jog tuomet ji turėjo tik savo laiką ir tikėjimą, kad Augustė yra verta gyvenimo.
Tikėjimas ir ėjimas į priekį
„Į kiekvieną projektą šiandien, ar jis būtų didelis, kuris gelbėja gyvybę, ar mažas, kuris padeda vaikui nesušalti kojų atvežant batus, aš einu vedama tikėjimo ir tik kantrybės. Iš tikrųjų, nėra jokios paslapties. Vienintelis dalykas yra tai, kad kiekvienas turime tikėti, kad tai, ką darome, yra ypatinga. Nes visi dalykai, kurie yra ne apie mus, dažniausiai prasideda visgi mumyse“ – samprotauja Ieva.
Baigdama savo pranešimą, Ieva kviečia nepamiršti, kad į gražius dalykus žiūrėti neužtenka – reikia juose pabūti, nes gyvenimas taip tik gražėja (Kad gyvenimas pagražėtų – reikia pabūti jame).
Straipsnį parengė PLK ambasadorė, „Mokymų kodas“ vadovė Diana Žiurlytė
Pasaulinė Lyderystės Konferencija:
https://lyderiams.lt/plk23/
https://bit.ly/PLK23palangoje
https://bit.ly/PLK23online