Paslaptis, padėsianti suvaldyti nerimą ir baimę

Ervino Makmanuso naujos knygos „Kario kelias” ištrauka, skatinanti skaitytoją labiau pažinti darbo ypatumus ir kodėl taip svarbu sukurti taikią ir ramią atmosferą namuose, bendruomenėje ir pasaulyje.

Jėzus mums sako: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.”

Ši publikacija yra Pasaulinės lyderystės konferencijos Lietuvoje partnerio „Global Leadership Network“ originalus kūrinys.

Paprastumu ir išmintimi jis nurungia du didžiausius vidinius ramybės priešus – nerimą ir baimę.

Neretai pastebiu, kad esu nuolat būgštaujančių vyrų ir moterų apsuptyje. Mes taip pripratome prie nerimo, kad šiai būsenai nusakyti sukūrėme tiek daug apibūdinimų. Ir nesvarbu ar sakome, kad tai – stresas ar nerimas, ar jaučiamės lyg būtume gilioje depresijoje, ar visiškoje neviltyje, nerimas yra daugelio vidinių neramumų šaltinis.

Nerimas neleidžia žvelgti į mus supantį pasaulį pozityviai. Jis neleidžia pozityviai galvoti apie ateitį. Nerimas yra įsitikinimo dalis. Tai visiškas įsitikinimas pačiu blogiausiu scenarijumi. Nerimas nėra paremtas tikrove, bet būtent jis paveikia tikrovę.

Neretai pagalvoju, kad Paulius ragindamas „niekuo nesirūpinti” skamba labai ironiškai.

Žinau, tai reiškia, kad dėl nieko neturėtume nerimauti, bet turėtume su malda ir padėka ateiti pas Dievą. Atrodo, kad jis sako, kad nerimas kyla tuomet, kai bandome valdyti dalykus, kurie nėra pavaldūs mums.Tuomet mes sunerimstame dėl to, kad nepasitikime.

Įdomu tai, kad kitoje Biblijos vietoje Jėzus kalbėdamas apie ramybę vėl užsimina apie nerimą. Savo mokiniams jis sako: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą.”

Tai reikšmingas kontrastas. Pirmiausia jis sako: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta,” o vėliau jau sako: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą.” Mes visai nekontroliuojame fakto, kad tikrovėje, šiame pasaulyje patirsime sunkumų, bet taip pat galime neleisti sau nerimauti. Jėzus pažada, kad nors pasaulyje ir patirsime sunkumų, geroji žinia yra ta, kad Jis nugalėjo pasaulį. Mūsų būgštavimai pavogs ramybę, o kai nebeturime ramybės vis labiau ir labiau panyrame į nerimą ir jaučiame gyvenimo spaudimą.

Jis taip pat sako: „Nebijokite.” Jei nerimas visuomet kovoja su ramybe, tai baimė tikriausiai yra dar didesnis jos priešas. Kai kažko baiminamės, tai mūsų gyvenime sukuria neramumus ir chaosą. Baimė yra ramybės priešas. Ir nors nerimas atims iš mūsų džiaugsmą, baimė pavogs laisvę, nes tai, ko baiminamės apriboja mūsų laisvę. Tai, ko baiminamės valdo mūsų sielą. Kai nerimaujame, prarandame jėgas, kai jaučiame baimę, prarandame drąsą. Tačiau atradę ramybę, turime ir jėgas, ir drąsą gyventi tokį gyvenimą, kokiam esame sukurti.

Savo paties gyvenime pastebiu ryšį tarp sunerimo ir negalėjimo valdyti mane supančio pasaulio. Visą savo gyvenimą bijojau šunų. Net šiandien, kai išmokau pamilti šunis, jaučiu įtampą, kai pastebiu artėjantį šunį. Ši baimė turi aiškią pradžią.

Šunų baimė

Kai buvau maždaug penkerių, mačiau kaip mano brolį apkandžiojo šuo. Tai galėjau būti ir aš, tačiau likimas lėmė taip, kad tas šuo nusitaikė į brolį. Keisčiausia yra tai, kad mano brolis, kurį tada apkandžiojo šuo, niekada taip ir nejuto šunų baimės. Mano baimė ir nerimas tūnojo ne tikrovėje, kas išties nutiko, bet mano vaizduotėje, kas galėjo nutikti. Aš tarsi visą likusį gyvenimą laukiau to, kas galėjo nutikti, nors iki šiandien niekad nebuvau apkandžiotas šuns.

Linksmųjų kalnelių baimė

Ilgą laiką paniškai bijojau linksmųjų kalnelių. Vėlgi, mano baimė nebuvo racionali. Kai buvau dešimties važiuojant kalneliais nutrūko mano saugos diržas. Atsimenu kaip klykiau visa gerkle, kad tik atkreipčiau karuselę reguliuojančio žmogaus dėmesį, bet jis buvo per daug užsiėmęs – rūkė. Niekad taip ir neiškritau iš linksmųjų kalnelių, nes sugebėjau tvirtai laikytis nutrūkusio saugos diržo tol, kol pagaliau sustojome, tačiau dėl šio baisaus įvykio mane apėmė didžiulė baimė. Daug metų tiesiog stebėjau, kaip kalneliais važinėjo kiti. Būtent taip baimė ir nerimas veikia mūsų gyvenimus – tampi paprasčiausiu gyvenimo stebėtoju. Negalėjau kontroliuoti daugelio veiksnių būnant linksmuosiuose kalneliuose, todėl likdavau stovėti ant tvirtos žemės, kuri man suteikė kontrolės jausmą.

Tai užtruko metų metus, kol pagaliau pasiryžau įveikti šią baimę. Iki galo nesuprasdamas kokia išties yra baimė ir nerimas, žinojau, kad turiu atsisėsti į linksmuosius kalnelius. Turėjau sunaikinti tą giliai įsirėžusį įsitikinimą, kad jei atsisėsčiau į linksmuosius kalnelius, mirčiau. Nuo to karto mėgaujuosi ekstremaliais pakilimais ir neįtikėtinais kritimais. Man labai patinka linksmieji kalneliai. Man labai patinka tas jausmas, kai pilve tarytum kažkas nukrenta. Man labai patinka laisvojo kritimo iliuzija.

Ironiška, bet būtent šios dvi baimės man padėjo sukurti baimę įveikiančią strategiją, pasitarnaujančią visose gyvenimo srityse. Manome, kad galime pateisinti kiekvieną baimę. Tai iš dalies yra dėl to, kad kiekviena baimė turi dalelę tiesos. Tiesa yra ta, kad tu neturi visiškos valdžios savo gyvenime. Nesijausi ramus vien dėl to, kad pagaliau gali kontroliuoti savo gyvenimą, būsi ramus tuomet, kai nebereikės nieko kontroliuoti.

Baimė visuomet yra siejama su konkrečiu daiktu ar dalyku, nerimas yra baimė be daikto. Kai atrodo, kad gyvenimas slysta iš po kojų, pradedame nerimauti. Tam, kad sumažintume nerimą, vis mažiname ribas, taip jausdami vis didesnę kontrolę gyvenime.

Ištrauka iš 2019 metais išleistos Ervino Rafaelio Makmanuso knygos „Kario kelias, arba senoviniai būdai pasiekti vidinę ramybę“ (angl. The Way of the Warrior: An Ancient Path to Inner Peace)

Iš anglų kalbos vertė Vitalija Petrošiūtė
Redagavo Nora Popova

Palikite komentaarą