Bažnyčia ir verslo pasaulis: ar tikrai nieko bendro?

Ar kunigas turi ko pasimokyti iš įmonės vadovo? Dažnai norėtųsi į šį klausimą atsakyti, kad gal veikiau įmonės vadovas turėtų ko pasimokyti iš kunigo ar kito Bažnyčios tarnautojo: nuolankumo, atjautos, gebėjimo įsijausti į kito žmogaus problemas. Galbūt todėl, kad gyvename visuomenėje, kuri vis dar mena spekuliantų ir „turgaus berniukų“ laikus, Bažnyčia dažnai jaučia tam tikrą įtampą: viena vertus, apie verslą, ypač stambias įmones, sunku galvoti palankiai. Kita vertus, Bažnyčios ir finansiškai, ir kitaip yra priklausomos nuo krikščionių verslininkų ir jų indėlio į bendruomenių gyvenimus. Tačiau net ir pripažindamas pastarąjį teiginį, ne vienas Bažnyčios tarnautojas sudvejotų, ar verslas gali pasiūlyti bažnyčiai ką nors daugiau nei paramą ar labdarą.

Vis dėlto pirmoji sankirta tarp verslo ir Bažnyčios pasaulio yra tai, kad Bažnyčios žmonės dažnai patys yra verslo pasaulio dalis: jie kuria savo įmones, dirba kitiems, eina vadovaujančias pareigas ir kasdien susiduria su etiniais ir moraliniais pasirinkimais, kuriuose pasikliauja savo tikėjimu ir Bažnyčios mokymu. Galiausiai juk yra ir pastorių, vyresniųjų bei kitų Bažnyčios tarnautojų, kurie patys aktyviai dalyvauja ne tik dvasinėje, bet ir verslo veikloje. Gilesnis iššūkių, susijusių su darbu ir darboviete „pasaulyje“ suvokimas įgalina pastorius ir pamokslininkus padėti ir bendruomenės nariams geriau suprasti, kaip tikėjimas veikia jų kasdienį gyvenimą. Juk bent trečdalį – o kartais ir daugiau – gyvenimo suaugęs darbingas žmogus praleidžia savo darbovietėje.

Tačiau ir pati tarnystė Bažnyčioje nėra vien tik dvasinis gyvenimas. Bažnyčia, kaip ir pats Kristus, yra vienas darinys, kuriame dera dvi prigimtys: dvasiška ir kūniška. Tad tarnautojams tenka ne tik tuokti, laidoti, pamokslauti bei užsiimti kita dvasine veikla. Juk neretai tenka spręsti konfliktus, rasti būdų susikalbėti su sudėtingo charakterio žmonėmis, padėti bendruomenei pamatyti ateities viziją, vadovauti savanoriams įvairiose tarnystėse, ugdyti naujus vadovus ir daryti visa tai, ką daro dauguma vadovų, nepaisant to, kurioje srityje dirba ar tarnauja. Ir tai natūralu: Jėzus juk ne tik pamokslavo ir darė stebuklus; jis valgė, gėrė, miegojo ir rūpinosi kitais paprastais žmogiškais klausimais ir poreikiais. Pats prisiimdamas žmogišką prigimtį, jis pašventino ją, todėl mums kaip krikščionims nebeliko nešventų gyvenimo sričių, kad ir kokios žmogiškos, paprastos ir kartais atrodytų, visiškai nedvasiškos jos būtų.

Skaitykite daugiau: bernardinai.lt

Autorius: Gražina Bielousova